Vis sulaukiau prašymų pakalbėti daugiau apie knygas, todėl pagalvojau, kad visai būtų smagu, perskaitytą knygą aptarti su Jumis.
Aš labai myliu knygas, tik vis mažiau laiko randu joms, bet stengiuos dabar daugiau laiko skirti skaitymui, nes tai padeda pabėgti nuo visų darbų, minčių ir leidžia išgyventi kartu knygos istoriją.

Taigi, paskutinė, mano perskaityta knyga – Hannah Kent PASKUTINĖS APEIGOS, ją skaičiau atostogų metu. Labai atostogoms nuteikiantis pavadinimas?😄 Dievaži tikrai, kažkaip, net nežinau, dažniausiai atostogoms pasiimdavau tokias lengvas knygas, tarkim, gerą romaną, bet šįkart tiesiog spontaniškai į lagaminą įsidėjau šią. Klausimas, ką čia skaitai? – parodau knygos viršelį su pavadinimu, atsakymas – hmhm.. Tai va, kai pradėjau skaityti knygą, pati pagalvojau, ką aš čia skaitau, kokia niūri nuotaika, liūdna istorija, seni laikai, kuriuos sunku suprasti mano amžiaus merginai, kuri gyvena, palyginus, itin lengvą ir nerūpestingą gyvenimą. Knyga apie moterį, kuri laukia mirties bausmės ir jos gyvenimo istoriją, kuri atvedė ją iki to. Tai paskutinis mirties bausmės įvykdymas Islandijoje, rašytoja knygą parašė pagal tikrus faktus, kas dar labiau „veža“. O kaip dėl tos minties – ką aš čia skaitau?, knygą tiesiog suvalgiau ir užvertus paskutinį puslapį, pajutau tokią tuštumą. Rami, niūri, liūdna, jokio didelio veiksmo, tiesiog ta moteris ir jos istorija tavęs nepaleidžia ir užliuliuoja. Ar supratau ir pajutau tą moterį? Negaliu pasakyti, kad tikrai taip, bet mane ji palietė savo istorija.

IMG_1934„Tam, kurį mylėjau labiausiai, buvo sunkiausia.“